Žodžiai yra svarbūs: kaip etiškai kalbėti ir rašyti apie psichikos sveikatą?

Šiuo straipsniu siekiame skatinti visuomenę kalbėti apie psichikos sveikatą ir negalią atsisakant stigmos ir stereotipų. Viešas kalbėjimas apie psichikos sveikatą paliečia mus visus, nes visi mes gyvenimo eigoje patiriame psichikos sveikatos sunkumų. Manoma, kad bent 1 iš 4 žmonių per gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimą, kurį galėtų diagnozuoti gydytojas psichiatras. Tačiau kalbėti apie psichikos sveikatą dauguma pirmiausia išmokome iš nuogirdų ir situacijų, kai prie smilkinio būdavo pasukiojamas pirštas. Seniai žinome mistifikuotus psichiatrijos ligoninių adresus, bet menkai suprantame, kas jose vyksta. Kalba, kurią vis dar vartojame – prisisunkusi stigmos, o psichikos sveikata nepelnytai stereotipiškai siejama su agresija. Toks komunikacinis fonas tiek viešajame diskurse, tiek medijose, tiek privačiame dialoge, gali paskatinti žmonės, turinčius psichikos sveikatos sunkumų, gūžtis, slėptis ir neieškoti pagalbos.

Ne visada pagalvojame, ką iš tikrųjų reiškia tokie žodžiai, kaip „psichas“ ar „daunas“ kasdienėje kalboje, kokią žinią tai neša žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų patirties ar negalią, bei jų artimiesiems. Susiduriame su dilemomis, kokius terminus ir žodžių junginius vartoti rašant psichikos sveikatos tema, ar kaip užtikrinti etišką ir pagarbų toną.

Žodžiai, kuriuos naudojame šioje srityje, gali žeisti, o gali ir suteikti paramos, vilties, bendrystės jausmą. Pateikiame patarimus ir paaiškinimus, kurie leistų pagarbiai ir jautriai kalbėti psichikos sveikatos ir negalios temomis:

Reikėtų vengti:

• menkinančių žodžių „psichas“, „nesveikas“, „ligonis“ ir pan.
• dramatiškų frazių tokių kaip „kenčia nuo depresijos“ ir mažybinių žodelių „ligoniukai“, „neįgaliukai“, – jie rodo globėjišką užuojautą, sumenkina individualią patirtį, gali pažeminti.
• kovos metaforos „kovoja su negalia“, „kovoja su šizofrenija“ ir pan. klaidingai apibūdina tiek psichikos sveikatos sunkumų, tiek negalios patirtį, sukelia neigiamų asociacijų – lyg šios patirtys būtų priešai, su kuriais reikia stoti į kovą.
• žodžių, susijusių su diagnozėmis „daunas“, „debilas“, „šyzikas“, „autistas“, „psichinis“ naudojimas kituose kontekstuose, pavyzdžiui, aptariant politikų ar kitų viešų asmenų elgesį, įvairius reiškinius, kurie nėra susiję su psichikos sveikata: „tikėtis ko nors gero būtų šizofreniška“, „komandai pralaimėjus sirgalius apėmė depresija“, „šis pasisakymas – psichiškai nesveiko žmogaus mėnulio fazė“. Toks vartojimas iškreipia terminus, padaro juos labiau neigiamus, gąsdinančius, žemina psichikos sveikatos sunkumų patiriančius žmones, gali įtvirtinti nepagrįstus mitus.

Šaltinis: parengta remiantis nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ pirmuoju leidiniu.

Trakų VSB psichologė Irma Sabonytė